Piktnaudžiavimas liežuviu

Prisistatymas: ilgo metro plepalai pagal Erazmą Roterdamietį

Žmonės nemėgsta ilgų sakinių — reikia aiškumo, konkretumo ir struktūruotumo. Aš tačiau gi taip pat žmogus ir manau, kad atėjo laikas iškelti ilgas mintis ir sakinius iš istorijos šiukšlyno į dienos šviesą. Istorijos šiukšlyne vis tenka pasiknaisioti, mat šiuo metu studijuoju ankstyvųjų naujųjų laikų istorijos magistrantūroje Londono universiteto koledže. Atsidūriau čia kiek netikėtai ir tik pradėjusi studijuoti apsičiupinėjau, kad ši vieta man visai į temą.

Rašydama savo bakalauro darbą apie Erazmo Roterdamiečio leidinius Vilniaus universiteto bibliotekoje, užmezgiau pažintį su žmogumi, kurio vardas populiariojoje istorijoje atsidūrė minėtojo istorijos šiukšlyno teritorije. Savo laimei ar nelaimei, Erazmo vardu pavadinta ir garsioji Europos studijų mainų programa, šiandien dažniau siejama su tam vakarėliais ir segreguotais erazmininkų klubais. Nors nenuostabu, kad retam šio klasikinės filologo ir humanistų titano vardas ką nors reiškia — klasikinės kalbos ir jų palikimas dažnam sunkiai prieinamas kapitalas, o be to, visokios klasikinės filologijos peripetijos neatrodo itin aktualios. Be abejonės, susipažinusi su Erazmu artimiau negalėjau patikėti, kad iki tol tiek mažai apie jį žinojau. Dabar, tęsdama šio laikotarpio studijas Londone, negaliu atsistebėti, koks populiarus ir dažnai minimas šis asmuo istorikų tarpe — rodos, nėra temos ar klausimo, kuriuo vienaip ar kitaip nebūtų pasisakęs Erazmas. Monumentalios Erazmo figūros metamas šešėlis kartais priverčia baugiai susigūžti ir baimingai svarstyti, kaip įmanoma suspėti tiek nuveikti. Vis dėlto, aštrus ir šmaikštus Erazmo liežuvis, jo gebėjimas išmoningai ir savikritiškai pašiepti, priverčia nustėrusįjį skaitytoją lengviau atsipūsti, atsitiesti ir mėgautis jo sąmoju.

Lingua sive De linguae usu ac abusu — “Apie naudojimąsi ir piktnaudžiavimą liežuviu” (arba kalba, šauni dviprasmybė) — taip pavadino Erazmas vieną savo veikalų, kuriame aptaria dvi pagrindines liežuviui būdingas ydas — pliurpalus ir melus. Pastarosios nuodėmės čia bus stengiamasi vengti, tačiau pirmoji — visokio pobūdžio menkai susiję trivialūs plepalai ir pastebėjimai — sudaro šio kuklaus virtualaus dienoraščio pagrindą. Vienas dalykas, kurio galima pasimokyti iš Erazmo Kvailybės (neskaitant puikių antraščių / pavadinimų), tai, kad nėra nieko kvailiau nei manyti, kad pats nesi kvailas — ar, šiuo atveju, moki taisyklingai naudotis ir nepiktnaudžiauti liežuviu.

Taigi, nusprendžiau nebekovoti su vėjo malūnais ir pasiduoti šiai stichinei jėgai: nuo vaikystės visad mėgau pasakoti ilgas istorijas su daugybe nukrypimų. Ir iki šiol esu linkusi išsiplėsti: apkrauti klausytojus ir skaitytojus bereikalinga fonine informacija, reikštis ilgais painiais sakiniais su daugybe pašalinių dėmenų ir bent keletu atsikartojančių, nereikšmingai besiskiriančių epitetų. Šiais laikais visi piktinasi, kad mūsų smegenys tokios dinamiškos ir nenustygstančios, kad nebegebame skaityti, nuosekliai vystyti ir struktūruoti savo minčių. Nelaikau savęs išimtimi, taigi, bandau piktnaudžiauti savo liežuviu, laiku ir susikaupusiais pastebėjimais ir Londono įspūdžiais, kad užspamindama jais skaitančius, gaučiau kokios tai tikros ar įsivaizduojamos naudos galvai — refleksijos ar apibendrinimo forma. Juk norint švaraus galutinio rezultato, reikia, liaudiškai tariant, apšikti daug žolės, arba susitepti rankas darant.

Toks tad pirmas bandymas ir pranešimas. Iki kitų!