Sacer piscis
Apie britiškas atostogas, vandenyną, laimikį ir sėkmę
Nothing beats a Jet2Holiday!
Rugsėjo pradžioje išvykome ilgai lauktų atostogų. Skrydis iš Lutono į Faro oro uostą savaime buvo kultūrinė patirtis, mat absoliučią daugumą skrydžių šia kryptimi sudaro Didžiosios Britanijos turistų srautas. Atskridę stebėjomės daugybe negirdėtų angliškų oro uostų pavadinimų — pavyzdžiui, Derbio (?) — mirgančių švieslentėje ir skelbiančių agresyvių britiškų atostogų pradžią. Čia dar visi baltutėliai kaip sūriai išlipę iš Ryanairo lėktuvo ir išskyrėme su jais, patraukėme į Karteirą ieškoti savo kambarių.
„Sacer piscis“ | „Šventa žuvis“ — Erazmas, „Adagia“1
„Išvažiuosim į pajūrį, | kur tėveliai neprižiūri | vaikų!“ — Lopšelio-darželio „Mažylis“ haiku
Atostogaujantys britai uždaromi ar veikiau patys užsidaro kultūriniuose getuose, vadinamuose rezortais, panašiai kaip lietuviai kur nors Turkijoje. Šiuose getuose privaloma tvarka yra daug airiškų pubų, kur be perstojo rodomas futbolas bei tenisas, (pseudo)itališki restoranai, vėjyje draikosi karščiausi vasaros hitai, pilasi Guinnessas ir Sangria, aišku, aperoliai, pristatyta atitinkamų šmutkių parduotuvių, o gatvėse vaikštinėja raudoni it vėžiai arba įtartinai įrudę atostogaujantys britai. Visos fantasmagoriškiausios vizijos, išnyrančios mintyse išgirdus …nothing beats a Jet2Holiday…, išsipildo kurorte. Nežinia kodėl, kad ir ką bedarytų, atostogaujantis statistinis britas akivaizdžiai išsiskiria. Vokiečiai ir prancūzai įprastai taip pat turi savo akivaizdžius skiriamuosius bruožus, tačiau jie vis dėlto telkiasi greta „žemyninės“ Europos atostogaujančių turistų pusėje ir akivaizdu, kad aplink mariną plytintis Karteiros atostogų rezortas jiems nepritaikytas ir į juos neorientuotas. Tai specifiškai britiška chimera.
Tasai britiškasis kurorto kampas šiek tiek ir masino savo keistumu, be to, pro jį reikdavo praeiti norint pasiekti kitą pliažą. Taip bemindami karštą rezorto asfaltą savo šlepkėm, nešini maudymkėm, „Šimtu metų vienatvės“ ir euriniu alumi savo maišeliuose gavome progų iš arčiau jį patyrinėti. Smagu buvo jaustis ateiviais šioje britams atseikėtoje Europos vietoje, kur nėra jokios užuovėjos ar šešėlio, o tik karštas asfaltas ir saulėkaita, dalintis (pseudo)antropologinėmis įžvalgomis, skaičiuoti trofėjines žmonas, plastines operacijas bei grožėtis kosmine brutalistine architektūra, primenančia kabančių Semiramidės sodų iliustraciją iš septintos klasės istorijos vadovėlio. Herojaus kelias link geresnio paplūdimio vedė ir pro telenoveliškas vilas, aptvertas raudonomis mūrinėmis tvoromis ir apaugusias ryškiais fuksijų spalvos tropiniais žiedais, kalvotą peizažą tolumoje, antikinių gruvėsių muziejų (vasaros metu uždarytą), pušimis apaugusį parkingą, pampas primenančias pievas ir jūrinį kanalą, virš kurio persisvėrę ilgai žiūrėjome į jame plaukiojančias žuvis, kol galiausiai pasiekėme pažadėtąjį pliažą, besiremiantį į raudonas uolas ir pažadėtąjį vandenyną. Pliažas buvo ypatingai vykęs ir dėl didesnių bangų, per kurias laimingi šokinėjome tol, kol nuskrudome ir nuo saulės bei bangų pradėjo svaigti galva.
Atostogų moralė
Nenoriu būti puodu, kuris juokiasi iš katilo: aš ir pati kaip tūlas britas turėjau rimtų planų rimtai poilsiauti. Visą vasarą svajojau, kaip parašiusi magistrinį pagaliau gulėsiu išsidrėbusi smėlyje ant saulės prie vandenyno, kaip daug maudysiuos — tiek daug, kad atrodys, jog smegenis kaukolėje teliūškuoja sūrus jūrinis vanduo, daug valgysiu, skaitysiu savo vasaros Márquezo porciją, o vakarais lengvai apgirsiu ir žiūrėsiu į žvaigždes. Apie visa tai galvojau ir man darydavosi saldu. Buvau ir pamiršusi kitas esmines programos dedamąsias: saulės kremo kvapą, lengvą nudegimą, nuskaidrėjusias ir nuo karščio apsvaigusias mintis, ir lengvai paširdžius dilgtelėjančią melancholiją dar vienos atostogų dienos pabaigoje leidžiantis saulei. Buvo būtina gerti daug karčios juodos kavos ir paragauti visų portugališkų bandelių bei skanumynų. (Iš tiesų, radome vieną labai gerą kavinę kitame miestelio pakraštyje. Ji buvo ant kalvelės, nuo terasos gerai matėsi aplinkiniai nameliai. Buvo popietė ir kavinę buvo nusėdę etatiniai lankytojai, visi tarpusavy pažįstami, jie visi kažką žiūrėjo per mažą televizorių, kabantį kavinaitės kampe. Pirkome pyrago gabaliuką, bet įstaigą aptarnaujanti moterytė sakė ne, šito nepirkite, geriau aną, nes šitas neskanus. Valgėme tą didelį kažkokio tai migdolinio gardėsio gabalą ir sėdėjome lauke po medžiu tarp ilgesingai rūkančių dėdžių, galvodami apie mirguliuojantį vandenyną ir jausdamiesi esą labai toli, toliau nei iš tiesų, gal net kitame gyvenime ar planetoje.)
Skarelė ant galvos, šiek tiek įkaitusio betono ir tingi vakarienė saulei nusileidus. Juokelis, kurį galima tęsti ir visaip minkyti ištisas kelias atostogų dienas. Mėlyna jūra, geltona saulė, nė kruopelės intelektualinių pastangų, tingėjimas ir kaifas, pajūris, kur tėveliai neprižiūri vaikų.
Prisipažinsiu, šios atostogų fantazijos man apskritai yra lyg laimės pilnatvė ir uždraustas vaisius. Priešingai, mano tėvams, tai baisiausias košmaras, primenantis begalinį nuobodulį vasarą su savo tėvais išvažiavus prie jūros, kur reikia „atidirbti“ paplūdimyje. Jei tėvai būtų kada sugalvoję nuvaryti į britišką — ar bet kokį kitą — rezortą, mūsų mažos tyros komerciškos širdelės turbūt būtų neatlaikiusios tos komercinės laimės. Savaime suprantama, mano šeimoje atostogų darbadieniai prie jūros neužsitęsdavo, juos pertraukdavo kultūrinė išvyka į daugiau ir mažiau įdomius aplinkinius gamtinius ir kultūrinius objektus, iš esmės bet ką, kur yra informacinių stendų ar plokščių, kokia nors bažnyčia, liaudies meno muziejus, pelkė — bet kas, kas leistų užmirštį baisųjį sovietinės pajūrio vasaros nuobodulį. Karštų čeburekų nevalgėme ir šalto alaus negėreme (aišku, geriau mums, bet aš vaikystėje visada tų čeburekų šiek tiek norėjau, grynai dėl to, kad mes jų niekad nepirkdavome). Taipgi atostogų metu manyje ligi šiolei kaunasi du imperatyvai — vienas jų prašo kuo labiau tingėti ir daryti tik tai, ką širdis geidžia, kad jau tokia proga atostogauti pasitaikė, o kitas reikalauja atostogauti, bet produktyviai ir aktyviai, o gal net, pageidautina, kultūringai.
Baimė ir drebėjimas
Vis dėlto neapsieita ir šiose atostogose be šiokios tokios kultūrinės programos. Britų rezorte apsilankėme ir todėl, kad iš ten mus turistus laivelis išplukdytų tolyn į vandenyną žvejybiniam nuotykiui. Reiktų paminėti, kad nors žvejyba iš tolo mane žavi, apskritai žuvys man kelia baimę. Išties žiūriu į jas su šventa pagarba, galvodama, kad mes per daug skirtingos ir tikėdamasi, kad mums neteks susiliesti. Ypač bijau lydekų ir nemėgstu, kai tenka su jomis dalintis valtimi ir jas fotografuoti. Ši patirtis man niauriai primena, kokie žemi mano išgyvenimo instinktai ir kaip greitai nukeliaučiau į dausas baisaus atominio armagedono metu, užtektų susiliesti su lydeka ir numirčiau iš baimės. Esu tikra, kad toks pats liūdnas likimas mane ištiktų prilietus didelę varlę. Miglotai atsimenu dieną, kai supratau, kad labai bijau varlių — su tėvais ėjome per kažkokį apkultūrintą pažintinį pelkių taką (tikriausiai buvo atostogos). Rodos, buvo pavasaris, aplink augo už mane triskart didesnė žolė, kaip pasiutusios kurkė varlės, kurios tikriausiai mylėjosi susimetusios į savo milžiniškus iškrypėliškus gniutulus. Geriausiai atsimenu žolę ir apokaliptinį siaubą, kurį man kėlė tas gličių varlių choras. Vėliau naktimis sapnuodavau košmarus — per mane laipioja varlės ir raitosi gyvatės — ir nubudusi negalėjau nusikratyti įkyrios nuojautos, kad šie glitūs žemės padarai tūno tamsiuose kambario kampuose ir tuoj sulips į mano lovą. Blogiausia, kad negalėdavau jų pamatyti, todėl būčiau apie jų tūnojimą tamsoje supratusi tik tada, kai jie jau ropotų per mano bejėgį baimės suparalyžiuotą kūną.
Tačiau grįžkime į žvejybinį motorinį laivelį, jau nuskriejusį reikiamą jūrmylių skaičių iki rifo, ir nenumaldomai gresiančią žvejybos pradžią. Likę turistai visi buvo vyrai — kažkokie barzdočiai skandinavai, britas ir jo dvynukai, Matas ir aš. Tiesa, ten dirbo viena moteris, tačiau jį buvo portugalė ir aiškiai neturėjo jokių problemų su žuvų lietimu, tad supratau, kad reiks nugurkti savo baimę ir nuotykio dėlei apsimesti, kad man taip pat šioje vietoje nėra visišksi jokių problemų. Ir durnam aišku, kad bijai vilko — į mišką neik, bet o tačiau, pamaniau, negali visą gyvenimą užsiimti tik baime ir drebėjimu. Beje, abu dalykai ištiko mane vieną po kitos traukiant žuveles iš tamsios vandenyno burnos, nepadėjo ir vyro pasakojimai, kad teoriškai gali nenorom pagauti ir ryklį, jei jis kaip tik ris žuvį, kurią kerti. Prie šio spielbergiško siaubo dar prisidėjo ir nežinios faktorius — keikiau save, kad niekaip nevaliojau baigti „Senio ir jūros“, nes vis užmigdavau skaitydama apie begalinį senio galynėjimasi su mistine jūrų pabaisa, tačiau viduje visuomet jaučiau, kad tam seniui baigiasi liūdnai. Traukdama vienas po kito tuos žuveliokus ir mirkydama vandenyne savo meškerę jaučiausi keistai, bet žvejyba man vis dėlto patiko. Susikaupusi laukiau, kol kas nors timptels valą kitame gale — ir sukdama valą su smalsumu ir baime žiūrėjau į mėlyną vandenį, beribę paslaptį ir nebylią dykumą, su baime įsivaizduodama, kas iš jo išlįs. Laimikiui vis artėjant ir sunkėjant, mano fantazija tolydžio įsišėldavo ir širdis nusirisdavo į kulnus, persigandusi biblinės jūržuvės su dideliausiais nasrais, kuri tuojau iškils iš vandens. Sykiu ir nusivildavau, jei laimikis nuo kabliuko nusprūsdavo ir dingdavo gelmėje, mat smalsumas vis dėlto viršijo baimę. Pačiu paskutiniu kirtimu pagavau didžiąją žuvį — jau turėjau poros valandų patirtį ir sukdama valą supratau, kad iš gelmės traukiu sunkesnį padarą. Iš vandens lėtai išniro raudoni žvynai ir mėsinga žuvis, o aš pajutau tą keistą laimę pagauti didelį laimikį. Tądien iš visos vyriškos įgulos didžioji žuvis užkibo man — gal ji kažkur giliai vandenyne pajuto, kad man reikia trupinėlio sėkmės ir pati pas mane atplaukė. Laimei, karibinio rifešerio man liesti nereikėjo, nes iš vandens jį su tinklu išgraibyti suskubo patyręs žvejybos kapitonas. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad priliečiau jo peleką, bet dabar gailiuosi, kad nepaėmiau palaikyti į rankas.
Šventoji žuvis?
Karibiniam rifešeriui baigėsi nekaip ir sėkmė kuriam laikui nuo manęs nusisuko. Švedijoje priragavau nemažai žuvų — ir surströmming (garsioji pūdyta silkė — skonio reikalas, bet ragavusieji sutarėme, kad dėl benzininio poskonio primena dieduko garažą), ir hákarl (islandiškas fermentuotas ryklys, pernelyg myžalinis mano skoniui), be abejo, nemažai įprastinės daugiametės silkės, pasirodo, turinčios daug vitamino D. Nepagavau nė vienos, bet ir nežvejojau. Ieškojau darbo, bet irgi dar nesužvejojau.
Šiandien eidama į Malmės miesto biblioteką nusistebėjau Švedijai, rodos, nebūdinga pietietiška scena. Ėjau į ausis giliai susikišusi airpodus, nustatytus ant noise cancellation režimo, bet net ir tokiomis aplinkybėmis gatvės barnis prasiskverbė pro mano vidinės izoliacijos foną. Gatvėje prie kraftinės butikinės parduotuvėlės du vyrai baisiai garsiai švediškai koliojosi — kaip pamačiau vėliau, dėl sudaužyto vazono. Vienas buvo vyresnis, su šuniu, kitas — jaunesnis, jam, matyt, priklausė kraftinės parduotuvėlės vazonas. Šalia stovėjo dvi truputį apstulbusios moterys, išėjusios iš parduotuvės su kepurėmis, bet be striukių. Iš gretimo modernistinio namo balkono lengvai užapvalintais kampais sceną filmavo kitas vyras. Aistringas barnis dėl sudaužyto vazono — ar veikiau dėl principo, kas kaltas ir kam mokėti ar nemokėti už padarytą žalą — iškart nukėlė mane į kraftinę (bet tinklinę) burgerinę, kur dirbau 2018 m. vasarą, į vieną tų momentų, kai ant manęs panašiai suplukęs staugė pavaduojantis taško vadovas Paška. Kartais mazochistiškai pasiilgstu to abiturientiškus ragus aplaužusio nuoširdaus rėkimo, nuo kurio apsiverčia viduriai, raitosi žarnos ir širdis nusirita į kulnus. Kartais, kai kas nors (būtinai kitas) taip apstaugia, pasijuntu išoriškai maža, išsigandusi, bet viduje įžeistas orumas priverčia norėti šiek tiek daugiau, neleisti sau patikėti, kad esi baisiai žiopla padavėja ir kad vieną dieną Paškai parodysi (kažką, tiesa, turbūt ne savo padavėjavimo sugebėjimus). Tą vasarą mikrodozavau tą keistai nuostabų eskapistinį malonumą svajoti, kai rinkdama nuo lauko stalų lėkštes turėdavau laisvą minutę pasižiūrėti į tolį — yra vasara, karšta, ir svajoji, ką veiktum vietoje bliūdų rinkimo. Paškos rėkimas ryškesnėmis spalvomis nudažė mano vidinį pasaulį, pasijutau beveik laiminga, kad gyvenu ir kad užsidariusi restoraną minsiu į kalną namo sutemus ir tuo metu būsiu nuo visko laisva — nuo Paškos, lašišos beigelių ir nuo klientų, kurie nežino ko nori, bet žino, kad dėl to kalta tikrai esu aš. Taigi, išgirdusi ši giluminį, gražiai į pilvą atremtą dviejų (pabrėžčiau, labai kultūringai atrodančių) vyrų rėkimą Malmės gatvėje taip nudžiugau — taip gera kartais išsirėkti, o užvis maloniausia tai stebėti iš šono ir svajoti, kaip gera būtų ką nors (Pašką) aprėkti. Tačiau manęs bibliotekoje laukė dar viena bevaisė darbo žvejybos diena, tad susikimšau ausines atgal giliai į ausis, atsijungiau išorės garsus, prisisėmiau burną pilną kavos ir toliau vinguriavau gatve it kokia šventoji žuvis. Gal niekieno nepagaunamas slibininis ungurys, tyliai slenkantis ežero padugne?..
Sacer piscis. Šventąja žuvimi buvo vadinama tokia žuvis, kurios niekas niekuomet nenuskriaudė [nepagavo] ir neapribojo jos laisvės. Sudoje nurodoma, kad šią frazę vartojo Homeras. Senovėje žodžiu hieros („šventa“) buvo apibūdinama viskas, kas, manyta, turėtų būti laikoma didingu ir išskirtiniu dalyku. Pavyzdžiui, Homeras taip kalba apie „šventąją Alkinojo jėgą“. — Erasmus of Rotterdam, Mynors, R. A. B. Adages: IViii1 to Vii51, vol. 36, University of Toronto Press, 1991, p. 257 [vertimas — EJM].