Scarabeo citius persuaseris
Mažiau taurios egzistencinės patirtys, keistos religinės bendruomenės ir melancholiški gyvenimo akordai rudenio arimuos...
Netauri istorija
Labiausiai tinkama šiuokart man rodosi pradėti nuo (antro) galo: įlipau į šūdą. Seniai jau man buvo taip nutikę: buvo tai dar vasarą, ypač gražią dieną, kai ėjau į Senamiestį pasiimti vestuvinių žiedų, gurkšnojau kavytę iš Taste Mapo (beje, mūsų šeimoje žinomo Trash Coffee vardu, nes tėtis nesugeba įsiminti tikro pavadinimo), mėgavausi Lietuvą šią vasarą retai nušvietusia saule ir laiminga keliavau link traukinių stoties. (Buvau iš sesės nuvogusi tokį gėlėtą švarkelį, kuris atrodo kaip pataliukas, ir užsidėjusi jūreivio kepką jaučiausi labai stilinga mergina.) Traukinys į Trakus buvo pilnas žmonių: praėjusi keletą vagonų galiausiai prisėdau šalia kelių tuteišiškai šnekančių bobučių pirmajame aukšte. Joms ėmus kalbėti mano nosį primygtinai įkyriai ėmė kutenti šviežio šūdo smarvė — kava išsyk apkarto ir apskritai buvo labai nemalonu. Susidėjusi ant gretimos kėdės savo kavytę, rankinę ir maišelį su vestuviniais žiedais, bandžiau skaityti intelektualų tekstą apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų, bet nelabai sekėsi susikaupti, nes smarvė darėsi sunkiai pakeliama. Stengiausi išlikti kantri, bet jau ėmiau šnairuoti į tetutę priešais mane, galvodama, „dievaži, nu, ponia, ar jūs nepaapsiuostot, ar nejaučiat, kaip smirdat?!“
„Scarabeo citius persuaseris“ | „Greičiau jau įtikinsi šūdvabalį“ — Erazmas, „Adagia“1
„O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“ — Kristijonas Donelaitis, „Pavasario linksmybės“
Deja, tetutės išlipo jau Paneriuose, o kvapas pavymui tvyroti liko. Kurį laiką galvojau, kad tai dėl jo smarkumo, bet po keleto minučių supratau, kad galbūt reikia ieškoti naujų kaltininkų. Ėmiau dairytis po vagoną (įtartinai mano pusėje pratuštėjusį), ir šioje vietoje man toptelėjo, kad yra tokia galimybė, kad aš pati smirdu.
Ties Lentvariu jau buvau tuo įsitikinusi. Pirma pasidarė labai gėda ir gaila niekuo dėtų tetučių, kurios pačios turėjo kęsti smarvę, kol aš į jas priekaištingai žiūrėjau. Antra, ėmiau galvoti apie tolimesnį veiksmų planą: aišku, sportbačiai pritaikyti žygiams ir su kuo įmantriau rantuotu padu, tad nusprendžiau nebebloginti situacijos ir nekrapštyti pado traukinio tualete, o kultūringai pasėdėti iki galutinės maršruto stotelės (pasiekusi šį nušvitimą jaučiausi įkūnijanti savo uošvio posakį šlept ant šūdo ir užsnūdo). Trakuose manęs laukia ežeras, galvojau (ir vestuvinės suknelės matavimasis), bet tapo daug sunkiau tverti smarvę, kai dėl jos negalėjau apkaltinti nieko kito. Lentvaryje priešais mane atsisėdo moteris, aš į ją gailiai pažiūrėjau, mintyse svarstydama, ar perspėti ją, kad ji susirastų kitą vietą, nes nuo manęs čia baisiai smirda, bet nusprendžiau iki Trakų kultūringai patylėti.
Čia mano vargai nesibaigė: išlipusi iš traukinio skubriai ėjau takiuku iki artimiausio lieptelio, kur šleptelėjau su visa savo manta, ir ėmiau teliūškuoti vandenyje sportbatį. Naivu buvo tikėtis, kad to užteks problemai išspręsti. Beieškodama šiaudo ir begramdydama pado rantelius, tapau romantiško pasimatymo dalimi. Už manęs ant lieptelio stovėjo du turistai ir fotografavosi prie ežero — vieną dieną jiems bus nemaloni staigmena, kai žiūrėdami nuotrauką romantiško ežero fone pamatys žmogystą, iš bato krapštančią šūdą.
Be kita ko prisiminiau, kad dar per šį praėjusį netrumpą laiką dalyvavau konferencijoje ir skaičiau pranešimą apie minėtąjį Sarbievijų. Aišku, stengiausi atrodyti kuo solidžiau, iš mamos net pasiskolinau batus (dėl dipukiško savo gyvenimo pobūdžio tuo metu neturėjau prieigos prie daugumos savo daiktų). Be abejo, kol pasiekiau Filologyną, jau buvau paleidusį pirmąjį prakaitėlį ir ėmiau jaudintis, kad smirdu (tam tikras leitmotyvas mano gyvenime). Kadangi jaudinausi, atėjau per anksti ir pradėjau knistis savo daiktuose nuo A iki Z, idant neatrodyčiau kaip asocialusis orangutangiukas. Man taip besiknisant, žinoma, kišenėje pasispaudė play mygtukas ir visu garsu iš mano Spotifajaus suskambo pirmosios „Velniško greičio“ jonikos natos. Kol iškrapščiau telefoną iš savo kišenės, žmonės jau diskretiškai nekreipė dėmesio (ačiū jiems) į garsus iš mano pusės. Blogiausia, kad tas trijų jonikos natelių pragrojimas (dabar taip skaudžiai įsirėžęs man atmintin tartum Liudui Vasariui devyni seminarijos skambalo dūžiai) yra puikiai pažįstamas daugeliui lietuvių, o tenai buvusiems mokslininkams iš užsienio tiesiog turėjo skambėti kaip babos ringtonas. Šis patyrimas taip pat iššaukė mano vaizduotėje Egmonto Bžesko, su pasimėgavimu spaudinėjančio tris jonikos klavišus, vaizdinį ir eilinį kartą privertė šiek tiek kvestionuoti lietuviškos popmuzikos kūrybinį procesą.
Beje, šiose istorijose slypi paprastas ir begėdiškai lengvai permatomas moralas: jei viskas visur aplink smirdi, tai tikriausiai tau pačiam reikia į dušą (taip kalbėjo mano buvęs klasiokas ant jo supykusiai anglų kalbos mokytojai). O antro dugno ši istorija kaip ir neturi — išskyrus nebent tai, kad gyvenime tauriausi dalykai (ko)egzistuoja šalia mažiau taurių, kaip mus mokė Donelaitis.
Kas liko nepasakyta apie Bedfordą
Praėjo vasara, praūžė vestuvių pasiutpolkės, nutilo kopose balsai, magistrinis parašytas, gyvenimas, rodos, sustojo. Niaurios dienos, lietingos dienos, kelios saulėtos, tuščios dienos, ilgos dienos, alkanos dienos, persisotinimo dienos. Galvoje stojo tyla, kurią laiks nuo laiko pramuša tik vienas kitas tiesiai į ją atsitrenkiantis geltonas rudeninis lapelis.
Greičiau nei tikėjausi baigėsi Anglijos laikas. Išvažiuodama iš Bedfordo turėjau paskubomis susikrauti daiktus ir atsisveikinti. Buvo netikėtai karštas rugsėjo vidurdienis, kai paskutinį kartą uždariau namų duris ir supratau, kad ten niekada nebegrįšiu. Širdyje tuomet nespėjau susivokti, tačiau dabar plūduriuodama savo begaliniame laike galvoju apie praeitus namus, ten buvusius amžinąatilsį du lygintuvus, kuriuos be ceremonijų išmetė mano vyras, apie knygas, kurių turėdama viso pasaulio laiką negaliu skaityti, apie puikią desertinę, kur nuo trečiadienio iki šeštadienio kepami skaniausi Anglijos scones, apie aptrešusį miesto centrą ir amžiną parko ratą, kurį tiek kartų myniau rytais bandydama numalšinti nerimą dėl magistrinio rašymo. Galvojau apie puikųjį pubą be muzikos su reguliaria vietine fauna, apie nešvariąją Bedfordo upę, iš kurios srovės kyšo prekių vežimėliai, nuridenti nuo artimiausio prekybcentrio, apie Aldi, už kurio plyti rausvas laukinių vakarų saulėlydis ir driekiasi kelias su Makdonaldo Drive Thru. Atėjus tenai po bokalo alaus pasijunti tarytum gyventum amerikietiškoje svajonėje, pasirengęs keliauti į visas puses, kur tik nuves drąsiųjų keliai.
Bedforde būta ir išskirtinai gero antrų rankų knygyno, kuriame galėdavai pigiai nusipirkti vieną kitą romaną (o, sunkioji mano knygų dėže, kaip tavęs ilgiuosi!). Knygyno gilumoje buvo galima rasti ne tik antikvarinių egzempliorių, tačiau ir tenai besidarbuojantį knygrišį (šiokiadieniais).
Bedforde taip pat esama labai nišinio ir keisto vietinei sektai skirto Panacėjos muziejaus. Gerus metus apie jį sukau ratus, kol ten galiausiai nuėjau su apsilankiusiais draugais. Pirmiausia likau nustebinta muziejaus apimties: tikėjausi, kad jis apsiribos vienu namu su keliais kambariais, tačiau ten praleidome gerą pusdienį viską knysliukiškai tyrinėdami. Nemažas sklypas su keliais pastatais priklausė vietinei šeimai, kurios istorija po Pirmojo pasaulinio karo klostėsi liūdnai. Po keleto netekčių ir laiko psichologinės pagalbos institucijose šeimos galva ir kaklas Mabel Barltrop nusprendė esanti Dievo dukra, susigalvojo naują vardą, sutelkė aplink save bendruomenę, kuri veikiai susikraustė į tąjį sklypą, kur šiandien yra muziejus. Panacėjos draugija (Panacea Society) tikėjo, kad Bedfordas (!) yra tikroji Rojaus sodo vieta, laukė greitai ateisiančios pasaulio pabaigos bei į visas pasaulio šalis prenumeratoriams siųsdavo gydančiame stebuklingame vandenyje pamirkytas skepetaites — vaistą nuo visų ligų (iš čia, supraskime, ir pavadinimas).
Panacėjos draugijos valda šiandien atrodo labai jaukiai, sodelyje auga rožės, esama kavinės, kur berods galima užsisakyti scones, aplankyti standartiškai krikščioniškai atrodančią koplyčią, užeiti į laisvalaikio ir žaidimų kambarį (tokią veikiau pašiūrę). Koplyčioje, kaip sužinojome, bendruomenės galva Mabel Barltrop kasryt kartu su žiniomis saviškiams transliuodavo naujienas, kurias ji gaudavusi tiesiai iš aukščiau.
Vis dėlto įdomiausia ir šiurpiausia muziejaus dalis buvo šeimos gyvenamasis namas sklypo gale. Pirmiausia viename iš kambarių laukė šioks toks jumpscare’as — turbūt atnaujinto muziejaus kūrėjų valia nebuvo gąsdinti, tačiau taip jau išeina, kai už durų kampo pastatai namo gyventoją vaizduojantį manekeną. Tik užėjus, prieangyje parodomas dokumentinis filmukas apie Barltropų šeimos istoriją (žinoma, su grėsmingai skambančiu History Channel tipo garsiniu fonu) — veltui vėliau bandėme jį atrasti jutūbėje. Vis dėlto, radau geresnės kokybės filmuką, parengtą Bedfordo kapinėmis besirūpinančios bendruomenės, glaustai nupasakojantį šeimos ir bendruomenės istoriją.
Paini disfunkcinė nelaimingos šeimos istorija buvo įtraukianti, tačiau nuteikė šiek tiek keistai, nepaisant už mūsų sėdinčios muziejaus darbuotojos pastangų niūrią nuotaiką prasklaidyti keletu linksmų komentarų. Liūdniausia turbūt buvo minėtos įkūrėjos dukters istorija — susaistyta su tolydžio senstančia ir kaprizingėjančia bendruomene, ji niekada neištrūko ir visą savo gyvenimą praleido šeimos namuose Bedforde, o bendruomenės poreikiai bei įsitikinimai psichologiškai ją tolydžio vis labiau slėgė.
Kaip ir kitos chiliastinės bendruomenės, Panacėjos draugija liko įstrigusi amžino laukimo būsenoje. Nesivelsiu į labai painų Panacėjos draugijos mokymą — kažkada gerdami alų su uošviu bandėme išsiaiškinti, kaip ten kas, nukeliavome giliai į Vikipedijos triušio olą ir nuo to viskas tapo dar neaiškiau. Vis dėlto bendruomenė skelbėsi turinti (muziejus taip pat tvirtina turįs, bet originalo neeksponuojantis) tokią paslaptingą dėžę, kurioje laikomos XIX a. pirmajame ketvirtyje surašytos pranašystės, kurių autorė prisaikdino dėžę atidaryti tik nacionalinės krizės metu, dalyvaujant visiems Anglijos vyskupams. (Čia nekreipkime dėmesio į mano elipsę: nežinau, kaip toji dėžė atsiradusi Panacėjos draugijoje.) Nuo tol ši bendruomenė sistemingai rūpinosi dėžės atidarymu: peticijomis terorizavo visus Anglijos vyskupus, kviesdama susirinkti Panacėjos draugijos specialiai įkurtuose namuose ir atidaryti minėtąją dėžę (oficialiais muziejaus duomenimis, dėžė niekada. nebuvo atidaryta). Kad vyskupų patogumui nieko netrūktų, bendruomenė investavo į naujus modernius tualetus bei vonios kambarius, įrengė vyskupų miegamuosius, atskirą puošnų valgomąjį, kuriame ir šiandien už raudonos virvutės stovi padengtas stalas, laukiantis savo žvaigždžių valandos.
Pabaigai reiktų paminėti, kad Panacėjos draugija, turėjusi pasekėjų visoje Europoje (įskaitant sąlyginai nemažą skaičių Lenkijoje), nei pasaulio pabaigos, nei vyskupų, nei pranašysčių dėžės atidarymo taip ir nesulaukė. Paskutinė draugijos narė pasimirė 2012 m., taip namai ir sklypas virto muziejumi.
Šachmatų partija su laiku
Visa ši neišsipildžiusio laukimo akcija privertė mane susimąstyti apie institucionalizaciją à la „Pabėgimas iš Šoušenko“. Morgano Freemano veikėjas filme apibūdina tai kaip priklausomybę nuo kalėjimo (ar bet kokios institucijos). Po ilgo laiko instituciją palikus, sėkminga institucionalizacija paverčia gyvenimą be institucijos nebepakeliamu.
Man rodosi, kad tai pritaikoma ir kitiems mūsų būtį sąlygojantiems veiksniams. Šiuo rudenišku metu žiauriausia institucija — tai laikas. (Žinau, jis kaip ir nelaikytinas institucija, tačiau palyginimo dėlei apsimeskime.) Prie laiko — gero ir blogo — mes pernelyg greitai priprantame, kartu ir esame nuo jo, kaip Donelaičio duonelės, priklausomi. Laikas mėgsta apkerėti mus iliuzijomis, kad niekada nesibaigs, užima mūsų kasdieną klausimėliais ir rūpestėliais, kaip jį valdyti, kad besukdami galvą, kaip laiką užpildyti ar ištempti, kad visur suspėtume, pamirštame, kad jis pasibaigs. Laikas žaidžia mumis kaip katė su pele, įtraukdamas į savo institucinius dienotvarkinius-kalendorinius žaidimėlius, priversdamas pamiršti tai, kas svarbiausia: tempus fugit, deja, ne mūsų naudai.
Jei kalbėtume laidos „Nuo…Iki…“ tipo eufemizmais, reiktų sakyti, kad gyvenimas mane netikėtai išplovė ant skandinaviško kranto, ir — moteris neslepia — jaučiuosi jame šiek tiek kaip koks lenkas ateivis iš Żuławskio filmo, nenuilstančiai rėkiantis ziemiaaaa ant alternatyviojo žemės gaublio (beje, filmas „Ant sidabrinio gaublio“ man paliko neišdildomai neigiamą įspūdį — būtent dėl to rekomenduoju jį bent kartą peržiūrėti). Malmėje dažnai jaučiuosi lyg sapne, lyg vaikščiočiau nepažįstamomis Vilniaus gatvėmis.
Rodos, seniai turėjau tiek neriboto laiko mėgautis rudeniu, kad dabar nė neišmanau, kaip juo džiaugtis — gal sėkmingai institucionalizavausi? Gyvendama savo bedarbiškoje būsenoje, dažnai jaučiuosi apspangusi nuo begalinio man atsivėrusio laiko. Nenoriu skųstis, kad jo per daug, tačiau dėl šios gausos pradedu laiko negerbti ir švaistyti jį liūdesiui. Mat kaip tas šūdvabalis, buvau pripratusi prie dieną įrėminančios rutinos, savijautą mobilizuojančių įsipareigojimų, o dabar esu žmogus, laisvas nuo visko. Naktimis sapnuoju nesibaigiančius darbus, kontoras, kažkokius popierius, slankiojantį wordo kursorių — verčiantis ant šono net paskausta nugarą. Laiko dykumoje visi darbai ima rodytis šiek tiek sizifiški, net sunku atskirti, ką ridenu viršun — nenaudėlišką šūdą ar viežlybąjį akmenį. Užtai guodžia geltonai raudonas Malmės rudenio peizažas, pro miesto bibliotekos langą atrodantis beveik kaip DI sugeneruotas atvirukas, toks gal net pernelyg tobulas, kad būtų tiesa.
Scarabeo citius persuaseris. […] Greičiau jau priversi šūdvabalį persigalvoti. Šis pasakymas pritaikomas tiems, kurie priprato prie bloga ir nieku būdu negali būti įkalbėti to blogo atsisakyti. Dėl to, kad tai jiems tapo taip gerai pažįstama, jie tikį, kad tai yra geriausia. Lukianas […] apie tai sako: „Joks mano papeikimas niekad nepriverstų tavęs pasitaisyti, taip, kaip ir šūdvabalio niekuomet neįtikinsi sustoti ridenti tuos riedulius, jam prie to jau pripratus. Šūdvabalis atsiveda savo jauniklius mėšle (ypač ožkų), maitinasi mėšlu, gyvena mėšle. Šie vabalai iš ekskremento formuoja mažus rutulėlius ir, nuleidę galvas į žemę ir keldami savo galines kojas, ridena juos aplink savo lizdą.“ Niekas lengvai neatsimeta nuo savo ydų, kai yra jose gimęs ir tarp jų užaugintas. Pripratimas paverčia iš tiesų šlykščius dalykus patraukliais ir priimtinais. — Erasmus of Rotterdam, Mynors, R. A. B. Adages: IViii1 to Vii51, vol. 36, University of Toronto Press, 1991, p. 415 [vertimas - EJM].