Caelum digito attingere
Čiurlionio ir Sarbievijaus metų pabaigos sąžinės sąskaita ir sklandančios Kūčių vėlės
Čiurlionis, Sarbievijus ir nacionalinis peizažas
Čiurlionio metams baigiantis sėdžiu Čiurlionio Trash Coffee (vietovė jau aptarta ankstesniame tekstelyje) ir rašau šį tekstą už lango supantis snaigėms. Už keleto valandų eisiu į Skalviją žiūrėti dokumentinių kadrų pastišo Čiurlionio tema, taip prasmingai užbaigdama jo metų minėjimą.
Čiurlionis Čiurlionio metais Lietuvoje įgyjo naujų ir aktualių prasmių, tačiau, turiu jums, mielieji skaitytojai, prisipažinti, kad ilgokai buvau labai supykusi ant Čiurlionio; jaučiau, kad jis mane nuvylė. Tas nusivylimas kaip velnio sėkla manyje jau seniai glūdėjo, o kai lankiausi dabar jau kadų kadaise NDG vykusioje Baltijos šalių simbolizmo parodoje, jis jau buvo gerokai išsikerojęs. Ėjau ir tenai man tas Čiurlionis rodėsi toks vaikiškai naivus ir kvailas greta kitų Baltijos simbolistų, erzino ta jo „Karalių pasaka“ bei kitos bjauriai akivaizdžios simbolinės kalbos utopijos, simetriškai sukomponuotos, saldžių akvarelinių atspalvių ir tokios primityvios. Maniausi tada, geriau jau jis būtų apsiribojęs muzika. Taip aistringai man jis nepatiko, priminė mano kompozicijos pamokos šedevrus dailės mokykloje: jie būdavo tokio keisto kolorito — arba per ryškių spalvų, arba per daug nuskalbti dėl piktnaudžiavimo baltu guašu, kurio mes visi pirkdavome po atskirą didesnę bonkutę, nes standartinio dydžio niekad neužtekdavo. Dažnai bandydavau užfiksuoti kokį sapne pamatytą neįtikėtiną vaizdą, bet vos tik pradėjus eskizą jis išnykdavo lyg dūmas, netekdavo savo magiškos paslapties galios ir virsdavo siaubingai saldžiu debesėliniu paveikslėliu (ir vėl, per centrą sukomponuotu, kiek jums kartų sakyt galima — nieko centre nekomponuokit!!!). Čiurlionio nemėgau taip aistringai, kaip nekenčiu, kai jauni žmonės, užaugę Vilniuje, neironiškai vartoja žodį „dūšia“ (nepainioti su „dūšelė“, labai skirtinga). Nežinau kodėl, bet man tai atrodo baisiai nenuoširdu ir perspausta. Nuo tokio vilnietiško dvasingumo mane apima noras lipti visom keturiom sienom kaip vabalui iš kokios nors sovietinės animacijos su kiekviename kadre epilepsiškai besimainančiais pieštuko štrichais. Tokioje brazdančioje aplinkoje apima noras minutėlei sustingti, susiimti už galvos, išplėsti akis ir pradėti nebyliai rėkti, tolydžio giliau smengant į čiauškantį, tolydžio garsėjantį raudonų atspalvių foną. Tai tokia vienatvės patirtis, kai supranti, kad per savo paviršutiniškumą tiesiog negali sutapti su vienu ar kitu žmogumi, kuris vartoją vieną ar kitą žodį (kokia nesąmonė! — gal aš neturiu dūšios?)
Caelum digito attingere | Savo pirštu paliesti dangų — Erazmas, Adagia1
Ir per telefono kriauklę | Gaudžiant jūrą išgirstu — Kardiofonas, „Kalėdinė eglutė“
Vėliau iš sportinio intereso apsilankiau didelėje Čiurlionio parodoje Dulwicho paveikslų galerijoje, Pietų Londone. Vieta, beje, buvo visai tinkama vienam plakatiškiausių Lietuvos menininkų eksponuoti, mat galerijos kolekcija, galima skambiai pasakyti, yra prarastas — arba niekada neįvykęs — Abiejų Tautų Respublikos lobis. 1790 m. anglofilas Stanislovas Augustas Poniatovskis meno žinovams Londone užsakė surinkti meno vertybių kolekciją Respublikai, idant paskatintų menų plėtrą šalyje. Po penkerių metų Londono kolekcininkams galiausiai surinkus meno vertybių kolekciją Respublikos jau nebebuvo ir ši pasiliko Londone.
Todėl man buvo keista stebėti Londono galerijų lankytojus, nuoširdžiai skaitinėjančius etiketes, apibūdinančias Čiurlionio paveikslus, nupasakojančias jo biografiją, diskutuojančius apie tą baisiąją „Karalių pasaką“ bei Čiurlionio novatorišką žvilgsnį. Gal net, sakyčiau, įdomiau buvo stebėti jų eskpresyvius gestus, susidomėjusius žvilgsnius, bandyti nugirsti efemeriškus pokalbius ir nuomones apie tokį jau man nuvalkiotą Čiurlionį. Kuratorių tekstai ir londoniečių smalsus entuziazmas privertė ir mane minutėlei stabtelėti bei nusimesti savo cinizmo kaukę, kol galiausiai priėjusi Raigardo slėnio triptiką visai suskydau ir pasidaviau Čiurlioniui — gerai jau gerai, laimėjai.
Raigardo slėnis buvo tikras ir nuoširdus — tiek kartų lankytas, kai Druskininkuose vasarą atostogaudavome, ir važiuodavome iki ten dviračiais arba eidavome į Čiurlionio namus-muziejų. Londone pakvipo Druskininkų šileliais, miško takeliais, nubarstytais sausais pušų spygliais ir ilgas vasaros dienas, kai ilgai pietaudavome ir gerdami kavą juokaudavome perdėm mandagiai plepėdami, apsimesdami XIX a. aristokratais. Čiurlioniškas vasaras leisdavome geltoname namelyje, kur durys buvo išmuštos minkšta oda, kad nesigirdėtų rašymo mašinėlių tarškėjimo, vienuolėms ten spausdinant Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką, o laiptai, vedantys į antrą aukštą, dėl KGB baimės buvo paslėpti spintoje.
Taigi, nors „Karalių pasakos“ vis dar nemėgstu, ilgainiui apmalšinau savo neapykantą Čiurlioniui, o gal ir galima sakyti, net jį pamilau (kaip kokią atominę bombą). Dabar Čiurlionis primena kontempliatyviąsias Malmės pirtis, kai sėdi ir žiūri pro langą į jūrą, tolumoje virš jūros horizonto per centimetrą sklendžiančią Kopenhagą (jei diena saulėta) ar į vieną tašką. Peizažas — plokščias, ramus, tiesi jūros horizonto juosta. Jūra sekli, daugiau eit negu plaukt. Pirtis stabili, iškelta ant polių virš vandens.
Čiurlionis yra nuoširdus mistikas, tik kartais dėl to nesuprastas, mat jam būdinga palikuonių rankose tapti plakatine lietuvybės išraiška — ir nors tai nėra savaime labai blogai, kartais šiek tiek erzina. Tai kažkaip, rodos, subanalina Čiurlionio sudėtingą vidinį pasaulį — kažkokia tokia pamokoma raudona linija driekėsi per kadaise pastatytą biografinį filmą, kuriame Čiurlionį, žinoma, įkūnijo oficialus jo atstovas spaudai Rokas Zubovas. Ekskursas į šoną: vienuoliktoje klasėje prieš pamokas bėgdavau Čiurlionio gatve į Vingio parką (vienas žiauriausių dalykų mano gyvenime, taip dariau, nes tuo metu paniškai bijojau priaugti svorio), ten vieną rytą pro mane prabėgo Rokas Zubovas su savo čiurlioniškais ūsais, aptemptais bėgikų šortais ir geltonu vindbreikeriu. Sutrikau kažkodėl: tai buvo pernelyg stiprus kognityvinis disonansas, prasilenkiantis su jo čiurlioniškuoju amplua. Kadangi man tuomet tebuvo 17 metų, padariau išvadą, kad bėgioti miške paryčiais veikiau yra senų žmonių užsiėmimas ir ėmiau ieškoti krūtesnių lieknėjimo alternatyvų.
Galbūt iš dalies atmetimo reakciją Čiurlioniui man sukėlė švietimo sistema ir ugdytojų aistra — paprastai tokiais atvejais norisi sukti į priešingą pusę. Mūsų muzikos mokytojas labai mylėjo Čiurlionį, kiekvienais metais minėdavo jo gimtadienį, ta proga išmokdavome kokią jo harmonizuotą liaudies dainą. Deja, man po šiai dienai niekaip nesiseka atsiminti Čiurlionio gimimo dienos, todėl mainais įsiminiau jo mirties datą, išpuolančią per mano sesės gimtadienį (kartais patylomis šventvagiškai galvoju, kad Čiurlionis numirė ir jie apsikeitė vietomis, ir man būna labai juokinga, kažkodėl).
Priešingai, kita svarbi švietimo programos „dedamoji“ — M. K. Sarbievijus, šiandien irgi užbaigiantis savo metus, manęs niekada taip neerzino kaip Čiurlionis. Jis veikiau mums visiems buvo toks bendras Baroko epochos vargelis, rašantis apie tą patį per tą patį, patogus pasitelkti samprotavimo rašinyje (jei nepatingi išmokti jo eilių vertimų). Vis dėlto, jis buvo toks nepopuliarus ir pranykstantis autorių gausybėje, nepakankamai aitrinantis meniškai nusiteikusių moksleivių fantazijas (ne taip, kaip Kunčinas ir Škėma), tad veikiau tapdavo tokia vienijančia vargstančių abiturientų dalios išraiška. Taigi, baigiantis šiems Čiurlionio ir Sarbievijaus metams, manau, kad jiems reiktų apsikeisti vietomis nacionalinės tapatybės sargyboje: bodėtis Sarbievijumi — tai galėtų būti toks modernios lietuvybės pamatas, kuriantis bendrus prisiminimus, vienijančias patirtis ir maitinantis kenčiančios tautos mitą. Abejais atvejais, vis dėlto, šios kultūrinės sėklos — mylimos ar neapkenčiamos — nepriklausomai nuo mūsų valios mumyse pasisėja ir atėjus laikui išdygsta. Pavyzdžiui, Sarbievijų prisimindavau, užlipusi ant kalno Lukiškių su draugais parūkyti ir grožėtis pavasarėjančiu Vilniumi. Nekviesti ataidėdavo galvoje sarmatų Horacijaus žodžiai apie Vilnių ir iki šiolei neapleidžia, kartais net priversdami išspausti vieną kitą ašarėlę. Čiurlionis irgi be atvangos lankosi mano sapnuose apie miestus, laukus ir klonius.
Sąžinės sąskaita
Metų pabaigoje daraisi žmogus sentimentalus ir bandai prisiminti, kas atrasta, nuveikta ir prarasta. Rodos, kad šiemet pamečiau nemažai dalykų — kadangi nespėjau jiems nė padėkoti už tarnystę (o tarnavę būtų jie, tikėtina dar ilgai) — nusprendžiau juos garbingai paminėti atminimo sąraše:
In memoriam: a. a. daiktų inventorius
Prieš laiką amžinybėn iškeliavęs mano MacBook Air (supiltas rankinėje iš buteliuko išsiliejusiu vandeniu).
Kanalizacijon lyg Stiksan nusikamikadzinęs mano kairysis airpodas (tebūna jam lengvas lietaus vanduo).
Jau minėti du iki gyvos galvos šiukšlynan išsiųsti lygintuvai.
Mirtinai spragsintis lygintuvas iš švediško skuduryno už 4 eurus, kurio dėl dūmų ir įtartino kvapo baimės daugiau nebejungsiu (palikau trumpalaikės nuomos bute).
Vienąkart pamesti ir po to surasti Bedfordo buto raktai.
Tuo pačiu ir visas Bedfordo butas.
Lai jų kelionė į pamestų daiktų rojų būna dosni jų poreikiams. Šie daiktai, kuriems teko nelaimė man priklausyti, yra mano chaotiško gyvenimo šmėklos, amžini sąžinės priekaištai. Besvarstydama apie savo metų klaidas, beknisdama savo sąžinę, ieškodama prarastų daiktų, be abejo, palaipsniui ėmiau galvoti ir apie išėjusius žmones. Laikas artėjant Kalėdoms yra toks keistai vaiduokliškas, pamėkliškas ir kartu stebuklingas. Galvą ima sukti vėlės, seniai išėję ar pamiršti žmonės, dalykai, įpročiai. Iškrentantis sniegas ir baltas, įšalęs Naujamiestis verčia mane galvoti apie savo dieduką, išėjusį tolyn atminties takais ir mėlyną jo žvilgsnį, besiilgintį artumos.
Vaikystėje pasitaikė keletas Kalėdų, kai Kūčių dieną namus ir miestą apšviesdavo keistai įkypa žiemos saulė. Ta saulės šviesa man amžinai primena dieduką, kalėdinių švenčių šauklį, man pasakojusį daug stebuklingų ir grėsmingų istorijų apie Kūčių naktį prabylančius gyvulėlius bei ateisiantį Kalėdų Senelį. Artėjant šventėms ir šviečiant šiai įkypai gruodžio saulei, diedukas ateidavo manęs parsivesti namo iš darželio ir mokyklos; grįždavome į kalėdinių švenčių verpetą, kurio metu iš visų pakampių namuose imdavo lįsti specialūs ir stebuklingi daiktai, naudojami tik kartą metuose — grūstuvė aguonoms (jas sutrinti būdavo dieduko darbas, kurio jis atsakingai imdavosi Kūčių rytą ir laimingas plepėdavo su mama virtuvėje). Iš kažkurio stalčiaus pasirodydavo baltos staltiesės, taip pat sidabriniai stalo įrankiai ir puodeliai su mėlynu krašteliu, skirti aguonpieniui, taipgi tik kartą metuose ir tik tuo tikslu naudojami. Ką jau bekalbėti apie eglutės papuošalus — neramios tylos girliandas ir raibąsias gegutes. Visi šie daiktai turėjo tokią lyg pamėklišką prigimtį, mat paklausus, iš kur jie atsirado, dažniausiai būdavo atsakoma „mano mamos“. Su mamos mama per metus prasilenkėme ant žemiško slenksčio, tad mūsų namai ir Kūčios buvo sykiu ir pilni jos, nepažįstamosios, daiktų ir ženklų. Ryškiausias jų ir buvo ilgesingasis mūsų diedukas, mėgęs žiūrėti per langą į tolumą, lyg matytų kokį stebuklą už baltų Naujamiesčio stogų horizonto.
Kūčios Lietuvoje — anokia naujiena — primena Vėlines. Iš stalčių ir sekcijų traukiami išėjusios močiutės daiktai, vėlėms paliekama lėkštelė ant stalo, važiuojama ant kapų, valgomas keisčiausias ir archajiškiausias maistas, ateinantis iš amžių glūdumos (ir nors gaminamas tik kartą metuose, visad iš atminties, be recepto, bandant prisiminti, kaip mama darė). Kūčių dieną širdį vis užgula šviesus ilgesys ir nostalgija, viską sutaurinanti, suteikianti sovietiniams puodeliams su mėlynu krašteliu iškilmingumo ir stebuklingo spindesio. Traukiamas šiaudas, kalba gyvulėliai, kyla mielinė tešla (šis procesas visad man atrodė kaip stebuklas), ant vandens lašinamas vaškas, namai pakvimpa kisieliumi, aguonomis ir žuvimi — viskas taip pat kaip visad, Kalėdos vis tiek ateina, nepaisant iš šventinio karavano pamažu išlipančių žmonių, tik be jų kartais jautiesi sutrikęs ir vienišas.
Kalėdų dieną turėjau užsukti pas rūkančią kaimynę, mūsų laiptinėje gyvenančią nuo dar seniau nei dieduko šeima. Per visą savo gyvenimą kaimynė rūkė viduje, todėl jos butas yra sodriai pritvinkęs tabako kvapo, persmelkiančio kiekvieną siūlelį vos apsilankius. Virtuvės langas, išeinantis į Vivulskio gatvę, per ilgus metus, kol pas kaimynę nesilankiau, apaugo žaliu kabančiu sukulentu, prasidedančiu vazone ant šaldytuvo viršaus ir apraizgančiu didesnę lango dalį. Sukulento ūgliai kaip krioklys besiritantys nuo lango karnizo prikišamai kalbėjo apie ilgą laiką, kuomet čia nesilankiau; pas rūkančią kaimynę dažnai ateidavau vaikystėje, kai mama turėdavo kur nors išeiti. Man labai patiko jos butas, patiko žiūrėti, kaip ji su vyru rūko. Tai buvo tokia hipnotizuojanti suaugusiųjų pasaulio veikla — atsimenu, kaip ji lėtai išleisdavo dūmus pro siauras lūpas, iš kur jie dviem siauromis srovelėmis vinguriuodavo į šnerves. Sakoma, kad niekas taip neatgaivina žmogaus sielos kaip žiūrėjimas į gamtos stichijas — kai tai prisimenu, atrodo, kad miesčioniškas tokios meditacijos atitikmuo tikrai galėtų būti tas lėtas rūkymas prie lango.
Taipgi man patikdavo žiūrėti kaimynės svetainėje laidas per LNK ar kitas televizijas (pavyzdžiui, Okna arba kažkokią itin šiurpią dokumentiką apie vilkus), valgyti rausvus mėtinius ledinukus iš kaimynės sekcijos ir žaisti su lentelėmis bei nematytais mūsų namuose virtuvės įrankiais (jie savaime niekuo nebuvo ypatingi, tiesiog kitokie). Per šias Kalėdas pas kaimynę užsibūti neplanavau, tik turėjau perduoti jos prekes, kurias mama nupirko parduotuvėje, bet jai pakilo spaudimas, tad užsibuvau. Žiūrėdama per langą sykiu jutau praėjusį laiką, besismelkiantį į mane nelyg įsisenėjęs tabakas, tačiau kalbėjomės nuoširdžiai, lyg būtume matęsi vakar. Kaimynė man pasakojo apie savo anūkus, apie gimtinę ir kaip atsikraustė į Vilnių ir mūsų Vivulskio gatvės namą. Už apaugusio lango abi sėdėjome Kalėdų dieną vis patylėdamos, atsimindamos abi savo gyvenimus Naujamiesty, abi savo diedukus, abi savo dienas šioje pasaulio dalyje — skirtingas, bet persiklojančias. Kartais rodėsi, kad po mūsų nieko nebeliks — diedukas išsikraustė, seniai šioje laiptinėje nebegyvena ir Profesorė (kartais šiek tiek priklaus charakterio senutė, sunkiai sutarusi su žmonėmis, bet labai mylėjusi gyvūnus), iš gretimo buto išsikraustė devyniasdešimtųjų suteneriai. Mintimis einu į Petiorką pasiimti šalto alaus ir pažiūrėti į žiemos speige spindinčias vamzdžių kolonadas. Sėdėdama skaičiuoju, kiek iš viso galėjo sausainių iškepti ten buvusi kepykla, kurią vadinome cechu, klausiu savęs, ar Profesorė danguje turi pakankamai sausainių, ir ar patenkinta ten triskart visų seserų išlygintomis baltomis staltiesėmis mūsų močiutė. Dažnai galvoju apie senelį, kuris dausose turbūt klampoja per kokį karštą smėlį, nes jam nepatiko žiema, bet patiko kelionės, ir apsilankęs Ispanijoje jis vis mėgo sakyti mañana. Trumpam ši trapi kaimynystė man rodosi galingesnė už visas kitas, ir net jei rytoj visi iš čia išsikraustysim ir visoje laiptinėje apsigyvens Naujamiesčio startuoliai, mūsų gyvenimas čia vis tiek bus tikras. Žiūrėdama pro langą įsivaizduoju iš rūkančios kaimynės buto dangopi besiraitantį ploną cigaretės dūmą, besitaikantį pakutenti ankstyvo gruodžio mėnulio šnervę. Dūmas balsvas kaip Čiurlionio paveikslas, įsikomponuojantis į virš žemės pakylėtą Sarbievijaus Vilniaus peizažą, ir mes visi čia — vėlės, ateinančios prie amžinos Vilniaus lėkštelės atsigaivinti amžinoje kelionėje.
Caelum digitto attingere. Pirštu paliesti dangų. Apie tokius [žmones], kurie, rodos, yra pakilę aukštai virš žmogiškojo būvio ir panešėja į dievus, yra hiperbolizuojant sakoma, kad [jie] „pirštu liečia dangų“. Markas Tulijus antrojoje „Laiškų Atikui“ knygoje rašo: „Mus valdantys vyrai mano, kad pirštais liečia dangų, jei savo tvenkiniuose turi barzdočių, kurios priplaukia tiesiai prie jų rankos.“ Su šiuo pasakymu taip pat susijęs kitur minimas posakis „būti danguje“. Panašiai rašo Horacijus […] ir Ovidijus […]. Taip pat Teokritas Idilėse: „Kadangi laimėjau ėriuką, manysi, kad pasiekiau žvaigždes“. Kai Lisimachas pasiekė Trakiją ir užvaldė tik pačius Aleksandro karalystės pakraščius, jis tarė: „Dabar bizantiečiai ateina pas mane, kadangi savo ietimi liečiu dangų.“ Šalia stovėjęs bizantas, vardu Pasijadas, supeikė šią itin arogantišką pastabą sakydamas: „Leisk jau mums eiti, jei netyčia šios ieties galas pradurs dangų“.